Senovės Romos šukuosenų menui didelė įtaką padarė Senovės Graikijos mados ir tendencijos ir ilgą laiką Senovės Romoje vyravo graikų šukuosenų mados, tačiau su laiku romėnų meistrai išdirbo savo stilių, kuris peržengė graikų kanonus. Senovės Romos imperatorienės bei aukštuomenės matronos perėmė iš graikų ne tik šukuosenas, bet ir išdidžios laikysenos bei grakštumo manierų. Šukuosenos forma bei papuošimas priklausė nuo žmogaus turtingumo. Vyrų šukuosenos demonstruodavo visą įmanomą šukuosenų fasonų diapazoną. Populiariausia buvo trumpai kirptų plaukų šukuosena su tankiais ilgais kirpčiukais, kurie pilnai arba pusiau uždengdavo kaktą, visą plaukų masę kirpdavo iki ausų galiukų ir lengvai susukdavo plaukų galiukus. Romos Imperijos laikais vyrų šukuosenos tapo kiek įvairesnės, be asketizmo ir griežtumo. Senovės romėnai kaip ir graikai tuomet nenešiojo barzdų ir ūsų. Beveik visi vyrai buvo kariais, o ilgi plaukai ir barzdos labai trukdo mūšio lauke. Kaip ir Senovės Graikijoje šukuosenų kūrimas Romoje tapo gan populiaria ceremonija, kuria atlikdavo ir prižiūrėdavo specialiai išmokyti vergai – tonsores ir kipasis. Daug laiko sugaišdavo patricijai prie šukuosenų.
Senovės Romos moterys turėjo ilgų plaukų šukuosenas sudėtus į kuokštelius, dažnai derinant kasytes su susuktais įvairaus glotnumo ir dydžio bangomis ir garbanomis. Dažnai aristokratų moterų šukuosenos buvo daromos iš supintų plaukų įvairių formų krepšelių, kriauklelių, susukimų. Plaukai buvo susukami ir tvirtinami į specialius rėmelius virš kaktos ir kaip priedas buvo nešiojamos mažos skrybėlaitės. Nuotakoms buvo daromos specialios šešių kasyčių šukuosenos, kurias perpindavo raudona juostele ir papuošdavo geltonu nuometu ir ugninės spalvos keturkampe skarele. Progines šukuosenas puošdavo deimantais, nes deimantai buvo vertinami daug brangiau nei brangakmeniai. Senovės Romos imperijos laikais šukuosenų menas pasiekė labai aukšto lygio, apie šukuosenas buvo rašomi eilėraščiai ir epigramos. Romos matronoms, pasirodžius šviesiaplaukėms vergėms, pasirodė, kad juoda plaukų spalva labai grubiai atrodo ir jos pradėjo šviesinti plaukus ir nešioti šviesių plaukų perukus. Ypač ekstravagantinės aristokratės drįsdavo nešioti spalvotus perukus, tačiau vario spalvos plaukų atspalvis buvo tik pas šokėjas ir kurtizanes. Plaukų dažymas reikalavo šarminių preparatų naudojimo specialių žinių, todėl tuos darbus darė kelių skirtingų specialybių vergės: šviestino plaukus keliais etapais vergės ortotriks, specialios vergės-kalomistra plovė ir susukdavo bei supindavo plaukus, o vergės-psekas sutepdavo plaukus specialia pomada, ir tik vergės-kipasis sukurdavo galutinę šukuoseną.
Romėnai perėmė iš graikų tradiciją puošti šukuosenas vainikėliais tam tikromis progomis bei šventėmis, tačiau ne visi turėjo teises nešioti vainikėlius. Jaunuoliai nenešiojo vainikėlių, juos galėjo nešioti tik triumfatoriai-nugalėtojai. Vainikėliams pagaminti buvo naudojami ne tik natūralūs augalai bet ir dirbtiniai papuošalai iš šilko, metalinių plokštelių, vainikus labai stipriai aromatizuodavo įvairiomis kvapiosiomis medžiagomis. Didelę įtaką vainikėlių kokybei suteikdavo naudojamų augalų rūšis ir spalva, pavyzdžiui, ąžuolo, lauro, mirtos lapai buvo pilietiškumo, jėgos ir valdžios simboliais. Moterų proginės šukuosenas puošdavo nedidelės diademos iš tauriųjų metalų su perlamutro ir brangakmenių inkrustavimu bei papuošimais. Tokias šukuosenas einant gatvėmis pridengdavo vuali ar skara, nakčiai tokioms šukuosenoms išsaugoti naudojo plonai supintus aukso ar sidabro siūlų tinklelius arba ploniausio šilko šalikus bei plonai austus linų maišelius.
Romos respublikos laikais šukuosenų papuošalus naudojo labai santūriai. Tačiau, Romos imperijos laikais kai padidėjo užgrobtų per karus turtų antplūdis, prasidėjo potraukis parodomajai prabangai. Dažnai šukuosenų papuošalai buvo naudojami užimamai bendruomenėje padėčiai parodyti. Moterų šukuosenų papuošalams buvo kuriami tikri meno šedevrai iš tauriųjų metalų, brangakmenių, vertingų medžio rūšių bei kitas brangias ir vertingas medžiagas, naudojant inkrustavimu, raižybos, metalo spaudinių metodus.
Plinijus Vyresnysis, kuris gyveno 23-79 metais mūsų eroje, savo „Natūraliojoje istorijoje“ aprašė plaukų šviesinamo būdą į vario atspalvį, o žinomas gydytojas Halenas (130-200 metais mūsų eros) savo veikaluose mini chna ir basma kaip plaukų dažymo priemones.