Nuo senovės ir visais laikais žmonės skyrė didelę svarbą plaukams, suteikiant jiems mistinių ir seksualinių galių simbolius, kas atsispindėjo daugelyje legendų ir padavimų. Pasakojama, kad Egipto valdovo žmona Berenika maldavo deivę Venerą dovanuoti vyrui pergalę kare prieš Siriją ir paaukojo jai savo plaukus. Su pergale grižęs Ptolemėjus III labai nuliūdo radęs netekusią plaukų žmoną. Tačiau jos plaukų neberado šventykloje. Žinio - astronomo Konono tvirtinimu pats dievų tėvas Zeusas paemė juos į dangų. Taip III amžiuje prieš mūsų erą jo dėka danguje atsirado Berenikos Plaukų žvaigždynas. Valdovė Kleopatra kasdien po 100 kartų rytais ir vakarais iššukuodavo savo plaukus su alijošių aliejumi, tuo metu vertinamu stebuklingu nepakartojamam plaukų blizgesiui, stiprumui bei šilko švelnumui išgauti. Dar IV amžiuje prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis užkariavo Sokotros salą Indijos Vandenyne vien dėl to, kad ten augo alijošiai. Purpurinis plaukas graikų karaliaus Niso pakaušyje darė jį nemirtingu ir jo Megarų miestą neįveikiamu. Romos popežiaus Aleksandro VI auksiaplaukė dukra Lukrecija Bordžia įkviepė ją įsimilėjusį bajorą sukurti gerai žinomą italų pastą tagliatelli (smulkios garbanėlės). Kita Vokietijos legenda pasakoja apie gražuolę Lorelėją, kuri savo plaukų pagalba išgelbėjo mylimąjį riterį iš Reino vandenų. Viduramžiais gražių moterų plaukų pagunda pradėjo labai rūpėti moralės ir religijos sergėtojams ir tarnams. Ištekėjusios moterys turėjo slėpti savo plaukus nuo vyrų žvilgsnių, o raganas ir nusidėjeles dailininkai pastoviai vaizdavo ilgais palaidais plaukais...